Penktąjį Gavėnios sekmadienį radiciškai uždengiami kryžiai. Anksčiau daugumoje bažnyčių gyvavo paprotys jau gavėnios pradžioje uždengti šydu ne vien Nukryžiuotąjį, bet ir šventųjų statulas bei atvaizdus. Po Vatikano II susirinkimo šalies vyskupų konferencijoms palikta spręsti, ar šios tradicijos dar laikytis. Lietuvoje dengiami procesijos, didžiojo altoriaus ir prie šventinto vandens indo bažnyčios prieangyje esantys kryžiai. Tuo tarpu, pavyzdžiui, JAV vis dar dengiami ir paveikslai. Kokia šio ženklo prasmė? Amerikiečių kunigo mintys.
Gali pasirodyti keista, kad pačiu sakraliausiu metų laiku uždengiame bažnyčiose viską, kas gražu, netgi kryžius. Ar neturėtume kaip tik prieš akis turėti skaudžią Kalvarijos sceną, klausydamiesi Kančios pasakojimo Verbų sekmadienį?
Nors galėtų atrodyti mažai nuovoku uždengti statulas ir paveikslus paskutinėmis gavėnios savaitėmis, Bažnyčia rekomenduoja šią praktiką, norėdama labiau sužadinti mūsų jautrumą ir kartu su mumis auginti Velykų ryto ilgesį.
Ši tradicija turėtų būti puoselėjama ne vien parapijose, ji galėtų būti labai vaisinga veikla ir „namų bažnyčioje“.
Pavyzdžiui, JAV Romos Mišiole randame nurodymą, jog nuo penktosios gavėnios savaitės uždengiami visi kryžiai ir paveikslai. Kryžiai atidengiami Didįjį penktadienį, pasibaigus Kristaus kančios liturgijai. Paveikslai lieka uždengti iki Velykų vigilijos.
Tokia yra dabartinė Bažnyčios praktika, tačiau kryžių dengimas nuo Penktosios gavėnios savaitės yra visiškas mažmožis palyginus su anksčiau galiojusiom praktikom. Pavyzdžiui, Vokietijoje buvo laikomasi tradicijos uždengti visą altorių, kad jis būtų nematomas visą gavėnią.
Šeimos yra kviečiamos atkartoti šią praktiką ir uždengti svarbius religinius paveikslus savo namuose. Tai padeda dalyvauti liturginiame laikotarpyje, ypač jei negalime dalyvauti Mišiose tą savaitę. Priešingu atveju matysime uždengtus paveikslus tik kartą ar du prieš Velykas, ir tai mums turės kur kas mažesnį poveikį.
Ši tradicija yra puiki priemonė perduoti šio ypatingo laikotarpio prasmę vaikams – juos tikrai suintriguos ši praktika ir prisidės prie to, kad šis laikas taptų ypatingu. Mes dedame daug pastangų papuošti namus Velykoms, tad kodėl neparuošus šiai didžiai šventei pasitelkiant šydus?
Tačiau kodėl tiek stengtis uždengti atvaizdus, kurių paskirtis – pakelti mūsų širdis ir protus dangaus link?
Visų pirma šydai pasitarnauja mums kaip priminimas, jog gyvename ypatingu laiku. Įžengę į bažnyčią ir pastebėję uždengtus kryžius, iškart suvokiame, kad kažkas kitaip nei visada. Šios paskutinės gavėnios savaitės yra skirtos pasiruošimui visiškai priartėjusiam Velykų tridieniui ir šydai mums yra stiprus priminimas ruoštis.
Antra, šydas sutelkia mūsų dėmesį į žodžius sakomus Mišių metu. Kai klausomės Kančios pasakojimo, mūsų pojūčiams leidžiama susitelkti prie sukrečiančių Evangelijos žodžių ir nuoširdžiai įsijausti į sceną.
Trečia, Bažnyčia naudoja šydus, kad maksimaliai sutelktų dėmesį į Velykų laukimą. Tai ypač pajuntame, jei kasdien dalyvaudami Mišiose matome šydus kiekvieną dieną. Mes nenorime, kad jie ten būtų, kadangi slepia labai gražius vaizdus.
Čia ir glūdi visa esmė: šydai neskirti ten likti amžinai. Paveikslai turi būti atidengti; nėra natūralu, kad jie būtų uždengti.
Atidengimas prieš Velykų vigiliją yra didžiulis priminimas apie mūsų pačių gyvenimą žemėje. Gyvename „uždengtame“ pasaulyje, ištremti iš savo tikrųjų namų. Tik per mūsų pačių mirtį šydas yra atkeliamas ir mes galiausiai regime visa ko mūsų gyvenime grožį.
Parengta pagal Aletheia.org
